Rytas...

Kopom nubėgt,jūra nuplaukt...mintim nuskęst. Reikia tylios ramumos. Reikia jaukios šilumos. Reikia trupučio lekiančio laiko... Tiesa?

O man reikia tavęs. Tavo akių. Ir tik nesakyk man,kad nori pabėgt į vienatvę...

Ne-mes dar nenutolę. Lietus dar nepabaigė šokti į sunykusią žolę. 

O čia - skausmo pilyje,šaltos mūro sienos. Širdyje jausmus užrakino akmeniniai vartai.

Ir vėl negaliu apkabinti tavęs.

Nebemoku suprasti,kiek yra sniego sniege...

Gal ne tiek daug kiek norėtųsi.

Virtuali tikrovė ištirpo delne.

Klausiu savęs,kiek baltos baltume?

Ar balta tik tai kuo tikėjau? Ar balta tik todėl,kad ne juoda?..
Kažkur jau skęsta vakaras. Sodriai oranžinė meilė merkia savo apsunkusias rankas į melancholiją...

Aš pasisemiu puodelį rūko ir per baltume paskendusį takelį vis dar einu. Neturi mano angelas sparnų,todėl aš neskrendu su juo,o vis einu...
Jaučiu kaip žemė atsigeria to balto sniego. Aš laukiu,gal ir tu atsigersi mano jausmo... Jei išgirsčiau tavo sielos žingsnius,leisčiau savo sielai bėgti jos pasitikti...
Keliauju gatvių kiemais, nepramintais takais... O dangaus žibintuose boružėlės jau ilsisi... Laikas eiti - namie užsidengė langai...