Piešiau snaiges ant juodo stiklo.

"Aš tik sušaldyta siela, prilipusi prie liepsnos stiklų. Daužau savo portretu sau pačiai į kaktą ir garsiai prekiauju savo skausmu prie bet kokiam gailesčiui uždarų langų."
Pablo Picasso
Kartais liūdna, verkianti ar besišypsanti, atvira ar užsisklendus savyje, truputį išsigandus - tokia aš šiandien.
Pasaulį aplink save matau tokį keistą, tolimą ir nepaliečiamą. Nepaliečiamą man. Taip net negaliu įsitikinti, kiek jis tikras. Į jį žiūriu plačiai atmerktomis akimis bijodama užsimerkti ar sumirksėti, kad nepražiopsočiau. Galbūt ko nors svarbaus. Žiūriu atidžiai.Turbūt todėl kai kuriems atrodau pikta, nedraugiška ar savanaudė. Su dirbtine šypsena ir juoku.
Labiausiai už viską pasaulyje norėčiau padovanoti Žemei savo gyvybę, o sau - laisvę... kiek save atsimenu, visą laiką troškau būti laisva. Nepriklausoma nuo visko, kas vyksta aplinkui, o labiausiai nuo to, kas dedasi mano viduje.
Nors nemėgstu savo jausmų ar emocijų protrūkių. Erzina reakcija tų, kurie aceit iš manęs to nesitikėjo. Ir visa tai dėl paprasto kaip 2x2 noro - noro būti tokia, kokia esu, noro būti savimi, o ne būti tokia, kokia norėtų matyti visi arba bent jau kai kurie.