"Aš tik sušaldyta siela, prilipusi prie liepsnos stiklų. Daužau savo portretu sau pačiai į kaktą ir garsiai prekiauju savo skausmu prie bet kokiam gailesčiui uždarų langų."
Pablo Picasso
Kartais liūdna, verkianti ar besišypsanti, atvira ar užsisklendus savyje, truputį išsigandus - tokia aš šiandien.
Pasaulį aplink save matau tokį keistą, tolimą ir nepaliečiamą. Nepaliečiamą man. Taip net negaliu įsitikinti, kiek jis tikras. Į jį žiūriu plačiai atmerktomis akimis bijodama užsimerkti ar sumirksėti, kad nepražiopsočiau. Galbūt ko nors svarbaus. Žiūriu atidžiai.Turbūt todėl kai kuriems atrodau pikta, nedraugiška ar savanaudė. Su dirbtine šypsena ir juoku.
Labiausiai už viską pasaulyje norėčiau padovanoti Žemei savo gyvybę, o sau - laisvę... kiek save atsimenu, visą laiką troškau būti laisva. Nepriklausoma nuo visko, kas vyksta aplinkui, o labiausiai nuo to, kas dedasi mano viduje.
Nors nemėgstu savo jausmų ar emocijų protrūkių. Erzina reakcija tų, kurie aceit iš manęs to nesitikėjo. Ir visa tai dėl paprasto kaip 2x2 noro - noro būti tokia, kokia esu, noro būti savimi, o ne būti tokia, kokia norėtų matyti visi arba bent jau kai kurie.

Kada nors šia tema parašysiu knygą. Bet tai bus vėliau, o dabar norėčiau papasakoti, kodėl būtent vyrai. Todėl apie tai dabar parašysiu bent porą eilučių.

Kodėl vyrai? Ne todėl, kad nebendrauju su moterimis. Bet bendravimas su jomis turi šiokių tokių niuansų. Štai todėl jau kuris laikas nesidalinu su jomis savo paslaptimis ir ateities planais. Tai prilygsta publikacijai dienraštyje. Jos ne iš pykčio papasakoja mano paslaptis, bet man nuo to ne lengviau. O dėl planų. Vargiai jos mane supras ir palaikys. Ir moterys ne blogos, ne. Jos tik paprasčiausiai pasakys: "Kam tau to reikia, ką tau gyvenimas nepatinka?". Ir sugriaus bet kokį norą kurti. O kūryba juk taip svarbu. Supraskite mane teisingai, aš nesu nusiteikusi prieš jas, bet paprasčiausiai nenoriu, kad mane varžytų.

Ir tada, kai mano draugai - vyrai pasakys, kad manimi tiki, moterys patars mesti bevaisius bandymus pasiekti tikslą. Lyg jos iš anksto žinotų, kad kažkas pavyks tik joms. Nors mano intuicija sako visiškai priešingai ir aš klausau savo intuicijos.

Vyrai nuoširdžiai džiaugsis mano idėjomis ir tai parodys. Dar daugiau. Jie primins, kokių talentų turiu, ko esu verta, pasakys, kad viskas pavyks, ir dalykiškai paklaus: "Kuo galiu tau padėti?". Žinau, kad galiu jais pasikliauti. Ir jokiu būdu nepiktnaudžiausiu jų gerumu, neatimsiu iš jų brangaus laiko. Man užteks ir moralinio draugų - vyrų palaikymo.

Mano draugai - vyrai nori, kad man viskas susiklostytų gerai. Juos jaudina mano ateitis, jie nesigėdina apie tai pasakyti man. Moterys taip pat nori, kad man viskas klostytųsi gerai. Bet jos supranta, kad negali visiems sektis. Ir viską daro, kad pasisektų būtent joms. Neretai skaudindamos mane. Joms nerūpi kiti ir aš tai žinau.

Mano draugai - vyrai visada pastebi mano pasikeitimus ir pasako komplimentų. Žinoma, ir moterys pagiria, bet tuo metu būna kažko įsitempusios. Kartais net pasidaro nepatogu. Lyg šalyje būtų krizė, o tu išsipusčiusi. Šios krizės metu jos nori būti vienintelės pasipuošusios ir aš bandau jas suprasti.

Mano draugai - vyrai sako tai, ką galvoja. Kartais tiesa būna karti. Bet už tai juos dar labiau myliu. Jau kuris laikas pro ausis praleidžiu tai, ką man sako moterys. Ir man nuo to tik lengviau. Aš paprasčiausiai suprantu, kad jos nemoka sakyti to, ką galvoja, ir dėl to nekaltinu jų.

Mano draugai - vyrai supranta mane, kai man negera. Ir jeigu man depresija, jie mane užjaučia. O tai būtina tam, kad depresija praeitų. Jie gali man pasakyti, kad viskas bus puiku, gali mane pamaitinti skanėstais ar kuo nors kitu! Šoko pagalba jie gali man padėti išsivaduoti iš šios būklės. Bet žinau, kad jie neleis man sirgti depresija.

Mano draugai - vyrai būtinai pakels man ūpą, jeigu būsiu liūdna. Moterys, greičiausiai atvirkščiai, padarys viską, kad tik galutinai sugadintų man nuotaiką. Kai joms liūdna, jos nenori matyti linksmų žmonių. Aš galiu suprasti, kad jos nori solidarizuotis, ir suvokiu, kad kovoti su tuo neįmanoma.

Jeigu man sunku, mano draugai - vyrai tuoj pat siūlosi man padėti. Jie pasirengę susitikti su žmonėmis, susitvarkyti su skriaudėju, padėti materialiai ir taip toliau. Nuo to darosi lengviau. Neleidžiu sau jų trukdyti. Bet jų pasirengimas padėti suteikia man jėgų išspręsti problemas savarankiškai. O moterys mane supa visada, nesvarbu, gera man ar ne. Jos per daug susirūpinusios savimi ir savo problemomis. Ir tai normalu. Aš tai žinau ir nelaukiu iš jų nė lašelio dėmesio.

Mano draugai - vyrai manęs neskaudina. Paprasčiausiai jie supranta, kad ir be to nelengva, ir būna korektiški. Jie bando mane suprasti. Apsaugoti nuo nemalonumų. Mano draugai - vyrai žiūri mane kaip į žmogų, jie nesivaržo su manimi. Ir man gera bei jauku su jais. Jie nori būti džentelmenai ir aš tai suprantu. Aš juos galiu gerbti jau vien dėlto, kad jie stengiasi būti geri.

Mano draugai - vyrai visuomet suras išeitį iš sunkios situacijos. Tiesa, ir moterys suras išeitį, bet jų variantas greičiausiai atves į aklavietę. Ir aš klausau vyrų. Ir žinau, kad jie laikys liežuvį už dantų. Už tai juos dar labiau myliu.

Mano draugai - vyrai iš tikrųjų džiaugiasi mano sėkme. Jie pasiruošę išreikšti susižavėjimą mano pasiekimais, ir tai malonu. Moterims nepatinka mano pasiekimai ir jos negali to nuslėpti. Ir aš nepasakoju apie tai moterims. Aš branginu jų dvasinę ramybę, kad nesugestų joms nuotaika.

Mano draugai - vyrai negali pakelti mano ašarų. Jie to neleidžia. Ir tai viena iš geriausių jų savybių! Jie atsisės greta ir ramins mane. Jie neleis man verkti. Kokia aš dėkinga jiems už tai! Jie suras tinkamų žodžių ir pasakys juos. Ir nuo jų pasidarys lengva lengva. Nuo to, kad jie šalia.

Mano draugai - vyrai padeda nusipirkti kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Dar daugiau, būtinu atveju jie ir pataisys juos. Moteris nepasveikins mano planų pirkti naują įrangą. Ir aš vėl ją suprasiu. Ji mano, kad technika reikalinga tik jai, ir nieko negali padaryti. Vis tiek su ja draugausiu.

Mano draugai - vyrai neturi įpročio skaičiuoti mano pinigus ir nesirausia mano praeityje. Jie supranta, kad praeityje kiekvienas galėjo suklysti ir myli mane dabar. Ir todėl jau kelintą kartą suprantu, kaip man pasisekė, kad juos turiu.
Taip, mano draugai - vyrai nuostabūs!

Mano draugai - vyrai skiria man dėmesio. Kai tai mato moterys, jos pasiryžusios padaryti viską, kad tik taip nebūtų. Mano draugai - vyrai viską supranta. Jie žiūri į mane ir šypsosi. Jie žino, kad dėmesio užteks visoms ir leidžia tai suprasti.
Mano draugai - vyrai manęs klausia: "Ką tu apie tai galvoji?". Juos domina mano nuomonė. Moteris labiau domina mano dabartinio ir buvusio gyvenimo detalės. Jos taip pat užduoda man klausimus, kad ką nors sužinotų! Ir jeigu joms nepavyksta gauti atsakymo, jos pačios juos sugalvoja. Nuo to joms pasidaro lengviau, juk jos geriausios! Jos ramina save šiuo faktu ir aš jau išmokau nekreipti į tai dėmesio.

Jeigu aš pateksiu į nepatogią situaciją, mano draugai - vyrai tuoj pat prisimins anekdotą. Visi įdėmiai klausysis ir iš širdies kvatosis. Taigi beveik niekas nepastebės mano problemos. Moterys padarys viską, kad galutinai tave pribaigtų. Aš tai žinau ir dėl to man darosi liūdna.

Ir jeigu man teks eiti pokalbio pas moteris... Aš žinau tai. Jos užduos man klausimus, į kuriuos atsakymo nėra nė vienoje knygoje. Ir džiaugsis, kai nesugebėsiu į juos atsakyti. Bet jei tarp jų bus bent vienas vyras, jos turės elgtis santūriau. O jeigu man teks eiti pokalbio pas vyrus, jie tiesiog užduos klausimus ir klausysis atsakymų. Žinau, kad iš jų galiu tikėtis objektyvumo, ir viliuosi, jog pokalbiuose bus mano draugai - vyrai.

Nenoriu prisiminti egzaminų, kuriuos laikiau pas moteris. Man liūdna, bet jos man rašė trejetus. Ne todėl, kad aš visai nepasiruošiau. Tiesiog jos norėjo dar kartą įrodyti, kad esmė ne mano pasiruošime. Nenoriu apie tai galvoti, kad visiškai nenusiminčiau. Džiaugiuosi, kad egzaminai jau praeityje.

Ir kai mano draugai - vyrai sužinos mano paslaptis, jie niekada man jų neprikiš. Neišpasakos aplinkiniams. Jie moka saugoti svetimas paslaptis! Jie žino, kad negalima piktnaudžiauti mano pasitikėjimu. Jie nenori manęs sužeisti. Ir aš tai labai branginu.

Jeigu mano draugai - vyrai pamatys, kad aš suklydau, jie nestebės to iš šalies. Jie ras savyje drąsos man padėti. Juose pabus miegantis riteris. Aš tai žinau! Tiesa, vėliau jie rėks ant manęs, nesuprasdami, kaip tai galėjo atsitikti, bet aš neįsižeisiu. Paprasčiausiai jie jaudinasi dėl manęs ir labai nori, kad ši situacija daugiau nepasikartotų.

Aš dar branginu pasakotojus. Man malonu, kai jie man pasakoja apie tai, ką skaitė knygose. Apie tai, kas jiems kažkada nutiko. Klausausi jų su malonumu. O moterų pasakojimai būna dviejų rūšių. Tamsiai juodi, kai kalbama apie trečiuosius asmenis, ir švelniai rožiniai, kai kalbama apie jas pačias. Ir man neįdomu klausytis moterų pasakojimų. Aš suprantu, kad po penkių minučių sekančio pasakojimo herojė būsiu aš ir tas personažas taip pat bus labai tamsus. Todėl iš karto sakau, kad vėluoju į susitikimą.

Ir kai mano draugai - vyrai pasakys man, kad aš protinga ir graži, galėsiu jais patikėti. Ir jei moterys pasakys, kad aš kvaila, o mano kirpimas netikęs, aš taip pat žinau, ką tai reiškia! Aš žinosiu, kad ir joms atrodau graži ir protinga, bet jos negali man apie tai pasakyti. Bet man labiau patinka, kaip apie tai kalba mano draugai - vyrai. Be to, mano draugų - vyrų akys spindi, kai jie kalba su manimi. Ir tai puiku!

Tarp mano draugų - vyrų yra tokių, kurie domisi psichologija. Jie pataria man garsiai dainuoti dainas ir nekreipti dėmesio į niekus. Aš taip ir darau. Ir prideda, kad su moteriškos draugystės ypatumais reikia susitaikyti, nes kovoti su jais neverta. Ir aš su tuo sutinku.

Ir jau kelintą kartą mano draugai - vyrai pakartoja, kad džiaugsis galėdami man padėti bet kokiu atveju. Ar papasakoti man apie filosofiją. Ar išklausyti, kaip man sekasi. Ar lažintis dėl lyčių lygybės. Ar tiesiog paplepėti be jokios priežasties. Išgerti puodelį kavos. Ar šį vakarą pradėti artimiau bendrauti. Ir tada aš pažadu jiems pagalvoti. O labiausiai juos myliu už tai, kad jie neskubina manęs duoti atsakymo...

Viena, ko aš negaliu suprasti, tai, už ką jie mane taip myli. Ir tai ištisą parą neduoda man ramybės. Aš daug apie tai galvojau, bet taip ir neradau atsakymo. Aš netgi to klausiau savo draugų - vyrų. Ir vis dar klausiu to neprarasdama vilties kada nors išgirsti atsakymą. O jie man atsakė ir vis dar atsako, kad esmė tame, ko jie negali išreikšti ir perteikti žodžiais. Ir aš vis dar spėlioju, kas tiksliai....

(www.delfi.lt tyrai )

As zinau, kad esu laiminga.... man tik kartais buna nejauku... kai esu viena... kai sienos ima snibzdeti mano ilgesiu.... kai pajuntu, kad man salta... kai beprotiskai noriu isvysti tamsoje tavo akis, uzsimerkiu ir... suprantu, kad tavo atvaizdas apsitryne mano prisiminimuose... as zinau, kad tavo akys siltos... tik negaliu ju prisiminti....
...as esu drasi.... tik kartais bijau... kai suprantu, jog galiu prarasti, tai, ka noriu issaugoti... ko taip laukiau.. apie ka svajojau ...visada.. as bijau pati saves.. ir nezinau, nezinau, ka daryti..... ka sakyti.... todel tyliu... kur eiti... todel stoviu vietoje.... as noriu.... as tik noriu buti laiminga..... bet bijau... bijau, kad ta mano laime ims ir sprogs, kaip mano puciami muilo burbulai..... tik muilo burbulai prie pat zemes buna patys graziausi....
....as zinau, kad galiu skristi.. kad turiu sparnus.... galiu lekti per laukus, per pievas ir visa zeme bus mano, po kojomis.... as sypsosiuosi placiai placiai ir busiu laiminga... vejas kedens mano sparnu plunksnas... ir leksiu tolyn... tik tolyn... bet kazkodel vis vien sedziu ant auksto stogo, taip ir neisdristanti skristi.. zvelgiu zemyn ir pavydziu pauksciams... nors zinau, kad skiristi galiu... gal net pas tave....
.... as tikiu... i savo saule, i savo dziaugsmus.. tik kartais ateina kazkas, nezinia ko ir is kur.... paima mano tikejima... suglamzo... ir sudegina... bet as moku surinkt ji is pelenu.... tik kita karta jau ne taip drasiai padovanosiu kam nors tai, kas vadinama... nesvarbu.....
......as zinau, kad neverta skubeti... nes pradzia visada graziausia... nes nenoriu, kad kuo greiciau ateitu tai, kad vadinama pabaiga.... tik.... lyja... o as neturiu su kuo dukti per ta nuostabu lietu.... su kuo sokinet per balas... su kuo permirkt iki paskutinio siulo....

Tikek tuo, ko dar nera, tam kad butu...

Nė kiek nepasikeitus? Rimtesnė? Eik jau...
Aš vis ta pati,
o Tu..? Kaip sekės gelbėt sielas?

Na, žinoma, kad pasiilgau...
Kas čia keisto?
Vis dar žiema, jei nemeluoja lango stiklas.

Tada?.. Na, taip, tada kračiaus Tavęs.
Supraski...
Buvai per daug stiprus man, per gilus, per tikras.

Per daug teisus... Atleisk,
Tada dar netikėjau,
Kad Tu - paguoda ne už atlygį mainais.

Nebranginau, atstūmiau...
Nenorėjau...
Žinot, kad Tavo laikas vėl ir vėl ateis.

Jei ne dabar, tai gal po mėnesio,
Po metų,
Po amžinybės, truksiančios akimirką ar dvi...

Sugrįši, kaip į sapną grįžta
Drėgnas ryto kvapas,
Ir patylėt pasiūlysi su Tavimi... su savimi...

Nesidrovėk, prisėsk arčiau, paimk už rankos
Ir nieko nesakyk,
Užteks, kad Tu esi...

Suremkim galvas, viskas atsisuks į pradžią.
Tad sveikas grįžęs...
Sveikas, Liūdesy...

To, kas buvo
Šiąnakt su mumis.

Pasiliksiu spalvas,
Karštą kvapą

Dar rusenančių
Tavo delnų,

Nuvingiuojantį
Bučinio taką
Tarp sudrėkusių
Lūpų kraštų.

Sustabdysiu
Lėkimą į priekį,
Tegul bus
Ši kelionė ilga...
Eik. Nežadink.
Juk viską palieki
Tirštame tarsi
Rūkas sapne.

I showed up insecure, But I thought you would be sure.
I guess I had a lost sight

But at the end of my life
On the back of my life
I'll know that my life was good ...
See I went after you like I shoud
I went after what I wanted

And I never really got it
But it don't matter at all...

I guess it was a lot
To ask for those things we'd lost
I guess it was just a dream..

And time changes many things
But my heart is still singing
For you,

I don't know why..

But at the end of my life
On the back of my life
I'll know that my life was good
At the end of my life
On the back of my life
See I went after you like I shoud
I went after what I wanted
I went after what I wanted
And I never really got it
But it don't matter at all

I thought I'd spend my last days
Holding your hand
Now how am I, since he's lying dead on the floor

But at the end of my life
On the back of my life
I'll know that my life was good
At the end of my life
On the back of my life
See I went after you like I shoud
I went after what I wanted
I went after what I wanted
And I never really got it
But it don't matter at all

Everything else I lost it

To nusipelniau pati,
Savo durnomis kalbomis ir poelgiais,
Kiti dar pasisaipydami paklausia "ar tu tiki?"
Man tik nuleidus akis visi ima kvatotis..

Taciau daug kas pasikeite.
Atsiradus skausmui - dingo tikejimas ir viltis
Nutolus tau - greiciau ateis manes pasiimti naktis..
Ir tik kazkieno kvailos kalbos, tau dar mane primins..

Mes nesuprasime viens kito, kol nesupaprastinsim kalbos iki septynių žodžių: Aš myliu tave, kaip tu myli mane...

Tais laikais kai moterys dar neturėjo lygių teisių ir Aleksandra Kolontai, sukaupusi visus savo vyriškuosius hormonus, kuo drąsiausiai rėžė kalbą apie moterų išsilaisvinimą pirmosios kovo 8- osios proga, visos narsios norvegės klausėsi, pakėlusios galvas nuo silkių ir svajojo apie seksualinę laisvę. Kolontai kalbėjo taip garsiai, kad dabar, kai kas nors pamini skandinavų moteris mano galvoje gimsta vaizdas kaip stamboka motušė su garintais džinsais ir languotais frotiniais marškiniais prakaituotu delnu pasuka raktelį ir su palaiminga šypsena veide klausosi kaip griaudi jos "fūros" motoras. Taip, pirmosios moters noras deformavosi ir taip su šaižiu klyksmu ir galingais spyriais gimė feminizmas. Dabar, kai televizija ir spauda drąsiai išskiemenavo šį žodį ir mes pagaliau jį įsiminėme, esame pasiruošę feminizmu apkaltinti kiekvieną moterį nedėvinčią liemenėlės arba tiesiog eilinę, ką tik skyrybas išgyvenusią, nelaimėlę, kuri viešumoje savo vyrą pavadino kokiu nors nešvariu keturkoju. Dar esame linkę feminizmą painioti su homoseksualizmu, bet šia tema man neleidžia kalbėti senelis.

Kai eilinę popietę savo apkrautoje abiturientės dienoje drybsojau prieš teliką ir žlugdžiau savo psichiką vėpsodama šviežiausią realybės šou, supratau siaubingiausią dalyką. Pirmiausia reiktų prisiminti (vėl) laikus kai visos moterys išskyrus jau minėtąją Aleksandrą ir Šventąją Mergelę Mariją, buvo vienodos ir atsakingai namie lipdė kukulius. Drįstu manyt, kad tuomet kiekviena bent kiek išsišokusi namų šeimininkė pasirodydavo baisiai keista ir į ją visi žiūrėdavo nemirksėdami 10 minučių. O dabar, pastebėjau visiškai priešingą reiškinį. Na gerai gerai, paliksiu aš tą Kolontai ramybėje ir atsigręšiu į visai netolimą praeitį, na, kad ir pirmuosius realybės šou. Tuomet kiekviena garsiau rėkianti prieš kamerą (o neduokdie dar be liemenėlės) atrodydavo nesveikai įdomi, sukeldavo kuo įvairiausias žiūrovu ir šou draugų reakcijas ir nepaisant to, kad su ja būdavo greitai susidorojama pasodinant ant "karštosios kėdės" ir be ašarų, o dar net ir su neslepiamu džiaugsmu išsiunčiant atgal į jos graudulingą realybę, kokį įspūdi jos palikdavo...dar lig šiol naktimis sapnuoju skandalingąją Lauryną, apie raudonąją draugų gelbėtoją net neužsivesiu. O dabar, žiūriu aš tą naująjį realybės šou ir suvokiu, kad tos garsiai vyriškais balsais (dažniausiai) kalbančios teisybės ieškotojos niekam nebeįdomios. Mada padarė savo, jų jau daugiau nei tylių, ramių, šeimyniškų kukulių viniotojų. O retenybės visada susilaukia daugiau dėmėsio. Viską susumavus reiktų pasakyt, kad į madą grįžta JOS. Geros, gražios, tvarkingos, nuolankios, silpnos...Pamažu jos tampa kiekvieno vyro vieša svajone. Kuriam nepatiktų grįžus po sunkaus, stresų kupino darbo, rasti namie nuolat kukliai besišypsančią stirnaitę, kuri spėjo baigti savo nereikšmingą darbą, nulėkti į bičiulę „Maximą", nupūsti dulkes nuo komodos ir iškepti tuziną blynelių su mėsa? Aš jau girdžiu kaip mano pačios mažutė dalis vyriškųjų hormonų ploja rankutėmis ir džiugiai trypia polką. O ir kodėl tai turėtų nepatikti? Juk jokioje biblijoje neskaičiau, kad dievas kūrė moterį tam, kad ji vairuotų automobilį, rūkytų rudą „Barclay", garsiai reikštų savo nuomonę, keltų kandidatūrą Europos Parlamente ar kaltų vinį sienon. Tai štai, traukitės žanos d‘ark, į madą grįžta stirnaitės!!

Neringa Dambrauskaitė

 Jauciuosi labai pavargusi ir liudna. Niekaip negaliu atrasti, kur pameciau velniukus akyse..

Kažkas šiandieną manęs paklausė, kas būtų skaudžiau: pasakyti kažką, ir gailėtis? Ar nepasakyti nieko, ir dėl to gailėtis??  Spėju, kad visgi svarbiausi dalykai yra tie, kuriuos sunkiausia pasakyti...

Ar kada užgniauzei savo jausmus kazkam, nes tavo baimė būti nesuprastam buvo per didelė kad susitvarkytum?

Mes meluojame, kai mes bijome. Bijome to, ko nežinome. Bijome, ką pagalvos kiti. Bijome, kas bus sužinota apie mus. Bet kaskart, kai mes sumeluojame, mūsų baimė dalykui, dėl kurio nerimaujame, tik sustiprėja...

Žmonės gyvena, bet žmonės ir miršta..

Jausmai - mūsų gyvenimas. Užgniaužti jausmus, tai  tas pats, kas pasirinkti mirtį..

Koks vakaras ilgas, tokio nemaciau,

Nuskink man, Varnele, jazmina greiciau.. 

...istikruju,kam reikia tu keliu uzsienio kalbu? Nekaltybes iki astuoniolikos? draugu ne buteliui isgerti? Savarankiskai uzdirbtu pinigu? Uzsispyrimo pabaigti mokykla ir istoti ten, kur tu nori?

Velnias zino kam. Juk ir beraste panele gali sekmingai isteketi, prostitute laime rasti stotyje, geriausi draugai - isduoti, o zhiopla turtingu kaimynu dukte - uzhimti tavo vieta aukstojoje.

Nesuprasi, ant kokiu gi vertybiu laikosi pasaulis ir kodel tas patvoryje ‘dirbantis' alkoholikas laimejo ta prakeikta miliona. Net galva sukasi nuo neteisybes, kurios  gyvenime - nemaza.. , kartais siunti nuo to vis nedingstancio zinojimo, kad deja deja, tau viso to: mokslo, darbo, vieninteles meiles - tikrai reikia.

Zinoti juk lengviau nei suprasti. Nes pradejus svarstyti, visada atsiranda abejoniu - jos gundo pabandyti tai, ko tau nereikia.

Nors dar niekas nebuvo toks protingas, kad mokytusi is svetimu klaidu...

O sunkiausia buna tada, kai supranti, kad istaisyti klaidas jau per velu..

Sometimes, late at night, I lie awake and watch her sleeping,

She's lost in peaceful dreams, so I turn out the light and lay there in the dark.

And the thought crosses my mind, if I never wake in the morning,

Would she ever doubt the way I feel about her in my heart?

If tomorrow never comes, will she know how much I love her?

Did I try in every way to show her everyday she's my only one.

And if my time on earth were through, she must face this world without me,

Is the love I gave her in the past gonna be enough to last if tomorrow never comes?

Coz I've lost love once in my life, who never knew how much I loved them,

Now I lived with no regret and my true feelings for her never were revealed.

So I made a promise to myself, to say each day how much she means to me,

And avoid that circumstance where there's no second chance to tell her how I feel.

So tell that someone that you love, just what you're thinking of,

If tomorrow never comes.