Apsidairiau,stoviu jau senokai užvertusi galvą į didingus malūno sparnus. Apgobiu save rankomis ir malšinu drebulį. Tumm...Tumm...Tumm... Garsas,kuris užlieja mano ausis, kai didžiuliai malūno sparnai plazda sukami vėjo. Tuomet galva ima suktis,spalvos ryškėti ir jausmas užlieja, tarsi badaujančiam suvalgius plytelę šokolado,ar sulaikius kvėpavimą ir vėl įkvėpus,ar kai išgirsti mielą dainą ir imi kartu niūniuoti, kai laikai už rankos draugą,o jis tau maloniai šypsosi,kai ryte užuodi šviežių ramunių kvapą, ar kai tau kas tiesiog pasako ačiū ar prašau... Tai, nuo ko tavo diena ima keistis 180laipsnių kampu. Kai tu gali sušukti: aš laiminga! Štai ką aš pagalvojau būdama pirmą kartą prie malūno, ne kiek pagalvojau, o kiek jutau. Tumm... Tumm...Tumm... Menkumas, ramybė, avižų kvapas...